2014 m. vasario 17 d., pirmadienis

Grįžtu į Malaiziją

Praleistas mėnuo Malaizijoje man paliko tik pačius geriausius prisiminimus ir pojūtį, kad privalau čia dar kada nors sugrįžti. Kadangi mano mintys vis dar skrajojo kažkur ten, kartu su Hana nusipirkome laimingą bilietėlį Lombokas- Kuala Lumpūras.
Esu laiminga, kad visai neplanuojant ir nieko nesitikint, viskas galiausiai susikloto kuo puikiausiai. Išmokau pasitikėti atsitiktinumu, galbūt ir likimu? Kartais net nežinodama tikslaus paaiškinimo, atsiduriu ten, kur ir privalau atsidurti. Patiriu tai, kas pažadina manyje visus mano pojūčius. Tuomet noriu kurti, pažinti, išmokti.
Galiu be jokių abejonių pasakyti, kad jau beveik 5 pastarieji mano kelionės mėnesiai turbūt buvo pats geriausias laikas mano gyvenime. Ir žinau, kad tai dar ne pabaiga. Gal ir ne visada dienos būna saulėtos ir laimingos, bet dažniausiai iš ne tokios malonios patirties aš išmokstu dar daugiau. Pažįstu įvairias savo puses ir susitaikau su jomis. Suprantu, kad ilgesys ar liūdesys yra didelė dalis tavo jausmų, kuriuos reikia išgyventi ir nesistengti visuomet nuvyti jų šalin.
Daugelis manęs klausia - kada jau parkeliausiu namo. Atsakyti į šį klausimą man sunku, nes pati to nežinau. Tik jaučiu, kad dar ne viską pasiėmiau iš šios kelionės, kad dar turiu kažkur pasilikti. O kiek ilgam, priklausys nuo mano norų ir, žinoma, finansų. Todėl šiuo metu bandysiu susirasti paprastą darbelį, kuriame galėčiau užsidirbti šiek tiek pinigėlių.
Taigi grįšiu prie Kuala Lumpūro. Praleidome čia vos dvi dienas. Hana susirgo angina, todėl negalėjome daug ko pamatyti. Nors aš Malaizijos sostinę jau apvaikščiojau anksčiau. Todėl nusprendėmė važiuoti į Melaką pas mūsų draugę Soniją, kuri čia mokytojauja.

2014 m. vasario 16 d., sekmadienis

Lombokas - mano svajonių sala

"My hear is the ocean, my soul is the wind'.

Kada nors gyvenime ir vėl čia sugrįšiu - rytais mokysiu vaikus anglų kalbos, laisvu metu banglente gaudysiu vandenyno bangas, gersiu šviežias kokoso sultis, vakarais klausysiu gyvos muzikos koncertų, kursiu, mylėsiu gyvenimą ir priimsiu visas jo dovanas.

2014 m. vasario 14 d., penktadienis

Lankomės mokykloje

Kaip tarėme, taip ir padarėme - atsikėlėme ankstų rytą ir išdardėjome į netoliese esančio kaimelio mokyklą. Išdardėjome tiesiogine šio žodžio prasme - kelias buvo pilnas duobių, akmenų, aplink lakstančių vištų ar pasiganyti išėjusių buivolų. Šiaip ne taip radome mokyklą ir vėl pamatėme pažįstamus veidus - labai malonią ir draugišką anglų kalbos mokytoją ir paaugles mergaites, kurias sutikome Kutos paplūdimyje. Tik šįkart merginos galvas buvo apdengusios hidžbanais ir dėvėjo mokyklines uniformas.
Šioje mokykloje mes buvome pirmieji svečiai iš Europos - čia niekada dar nesilankė jokie savanoriai, norintys pagelbėti vietiniams išmokti anglų kalbą.
Sąlygos mokykloje - labai labai paprastos. Pastatas taip pat. Kai sakau, kad sąlygos labai paprastos, turiu omeny paprastos Indonezijoje. Europoje turbūt tokios mokyklos jau netektų pamatyti. Bet velniop tas sąlygas! Tokios geros atmosferos dar nemačiau jokioje kitoje mokykloje! Kai pamatai tuos laimingus ir krykštaujančius vaikų veidus, susimąstai, ką praranda šiuolaikiniai mūsų vaikai. Jie turi viską - namus, šeimą, patį geriausią telefoną, žaislus, kompiuterinius žaidimus ir televiziją. Tačiau dažnai jų veiduose gali pamatyti abejingumą ir liūdesį, rodos, lyg jie būtų jau daug ką gyvenime patyrę suaugusieji. Tai jau nebe naivūs ir vaikyste besidžiaugiantys vaikai. Galbūt daiktai ir žinojimas, kad gali gauti veik viską, ko panorėsi, sugniuždo mūsų svajones ir visiškai sugriauna mūsų fantaziją. Tie vaikai, kuriuos sutikau mažuose Azijos kaimeliuose, gyvena labai skurdžiai - daugelis jų net nežino, ką valgys vakarienei. Apie jokius žaislus jie net pasvajoti negali. Bet kokios ugnelės žybčioja jų akyse, kai jie kartu su kitais  vaikais žaidžia gatvėje akmenėliais, pievoje gaudo žiogus ar krykštaudami šokinėja per bangas. Jų fantazija yra begalinė - jie užauga natūralioje aplinkoje be baimių ir kompleksų kurti, dainuoti, šokti ar bendrauti. Jie visada žinos, kaip užsidirbti papildomų rupijų - nes tik taip jie gali sau užsitikrinti pragyvenimą. Net širdį suspausavo kartais pamačius mažus vaikiukus dirbančius laukuose, be jokio vargo tempiančius ir mečetėmis kapojančius palmių lapus.
Žinoma, nesakau, kad vaikai čia kažkuo labai įpatingi ar išskirtiniai - galiausiai jie tokie patys vaikai kaip ir visi. Išdykę, krečiantys išdaigas, pasiutę ir kartais labai užsispyrę. Tik žinau vieną - kuo mažiau turi, tuo labiau džiaugiesi mažais dalykais ir tuo laimingesnis esi.

***

Mokykloje praleidome apie dvi- tris valandas. Pamokoje bendravome su mokiniais, žaidėme žaidimus, pasakojome apie save ir apie savo šalį (koks geras jausmas apėmė, kai visa klasė kartu pakartojo ne tik žodį Lietuva, bet ir Druskininkai!), klausinėjo mūsų įvairių klausimų. Vėliau šnekučiavomės su mokyklos mokytojais. Visi buvo tokie draugiški ir neslėpė džiaugsmo, kad mes ištesėjome savo pažadą ir atvažiavome jų aplankyti. Anglų kalbos mokytoja mus pakvietė pasisvečiuoti pas ją namuose - ten susitikome su jos tėvais, seserimi ir kaimynais. Tokia patirtis, kai bendrauji su vietiniais, kartu su jais sėdėdamas ant žemės rankomis valgai ryžius ir daliniesi paprastu, bet labai skaniu maistu - yra geriausia, ką gali patirti keliaujant.

2014 m. vasario 12 d., trečiadienis

Keistas pasiplaukiojimas Kutoj, Lombok

Jau ne kartą šios kelionės metu esu patyrusi, ką reiškia būti išskirtiniu - baltaodžiu keistuoliu tarp vietinių gyventojų. Teko lankytis mažuose kaimeliuose, kur žmonės europietį turbūt apskritai matė pirmą kartą savo gyvenime. Jau nebestebina, kai gatvėje į tave spokso, mojuoja, sveikinasi, fotografuoja ar prašo nusifotografuoti kartu su tavimi. Nebestebina mažų vaikiukų paklaikę žvilgsniai, o kartais net ir ašaros, pamačius tokį keistą padarą. Tačiau Lombokas patvirtino, kad dėmesio įmanoma susilaukti ir dar daugiau. Jeigu papuoli "tinkamu" metu "tinkamoj" vietoj.
Taigi karštą dieną vos atvykusios į Kutą, kaimelį Lomboko saloje, patraukėme išsimaudyti į netoliese esantį paplūdimį. Buvo sekmadienis - laisva diena Indonezijos gyventojams, kada jie su šeimomis ar draugais laiką leidžia dažniausiai prie jūros. Vos mums pasirodžius, visas dėmesys nukrypo į mūsų pusę - vaikiukai spoksojo pastėrusiomis akimis, vaikai mojavo ir sveikinosi, jaunimas vis pribėgdavo paklausti mūsų vardų ar kartu nusifotografuoti, vaikinukai laidė kelias angliškai išmoktas frazes, šeimos draugiškai šypsojosi ir kvietė pasėdėti kartu su jais. Pirmą kartą susidūrus su tokiu draugiškumu, būna sunku patikėti - Lietuvoje nepažįstamas (o kartais net ir pažįstamas) labai retas atvejis tau nusišypsos gatvėje. Čia, rodos, jie neturi jokio gėdos jausmo ar kuklumo - pribėgę sveikinasi su tavimi, kalbasi, klausia visko, kas jiems įdomu. Be galo man  tai patinka, kad jie tokie atviri. Tuomet ir supranti, kodėl jie čia vieni kitus vadina broliais ir seserimis, nejaučia tokio didelio skirtumo tarp draugo ir visiškai nepažįstamo žmogaus.
Tačiau mūsų su Hana pasiplaukiojimas Kutos paplūdimyje mums pridarė daug gėdos. Puikiai žinojome, kad Lomboke gyvena daug musulmonų, o ir jūroje jie maudosi su drabužiais, todėl mūsų bikiniai jiems gali pasirodyti tikras šokas. Bet buvo taip karšta, kad negalėjome susilaikyti! Stengėmes paėjėti kiek toliau nuo žmonių, tačiau daugelis jaunimo tiesiog sekė mums iš paskos - visi norėjo nusifotografuoti ar pakalbėti su mumis. Kai jau atrodė, kad atradome kiek nuošalesnę vietelę, kur mūsų nevarstys tiek daug akių - greitai nusimetėme savo drabužius ir šokome į vandenį. Rodos, lyg ir niekas mūsų nepastebėjo. Bet po 5 minučių krante pradėjo būriuotis vis daugiau žmonių, visi mums mojavo, nesikuklino ir fotografuoti, o mes susigėdusios tupėjom vandeny iškišusios tik galvas. "Kaip dabar reiks išlipti?" - galvojome, juk su savo bikiniais mes čia atrysim kaip nuogos. Tada į jūrą šoko vaikai, plaukė iki mūsų, kalbino, klausinėjo įvairių dalykų, o mes susigėdusios nekišom net rankos iš vandens. Jaunimas, žinoma, net neįsivaizdavo, kad mes maudomės be drabužių... Bėgo minutės, kūnas brinko, o išlipti iš vandens buvo didžiausia gėda... Va ką reiškia kultūriniai skirtumai. Bet ilgiau ištverti negalėjome, sūrus vanduo degino visus mūsų per keturis mėnesius užsitarnautus nubrozdinimus, žaizdas ar įbrėžimus. Būtumėt pamatę tų vaikų reakciją, kai mes pagaliau atsistojome ir pradėjome greitai eiti link kranto ir savo rankšluosčių! Tokios gėdos turbūt seniai nesu patyrusi. Čia gal beveik kaip pas mus gatve vidury dienos nuogal pralėkti :)))).
Įsisupusios į rankšluosčius sėdėjome ant kranto ir juokėmės. Po kelių minučių prie mūsų susėdo visas būrys jaunų mergaičių. Pasirodo, jos čia atvyko su klase ir anglų kalbos mokytoja, todėl norėjo su mumis pakalbėti angliškai. Mokytoja ir merginos buvo labai draugiškos ir daug klausinėjo apie mūsų šalis, mūsų istoriją ir pan. Taip praplepėjome gal valandą, o prieš atsisveikinant anglų kalbos mokytoja pasiūlė mums apsilankyti jų mokykloje. Mes, žinoma, iš karto sutikome! Užsirašėme mokyklos adresą ir kitą dieną pažadėjome juos ir vėl pamatyti.

2014 m. vasario 10 d., pirmadienis

Rinjani ugnikalnis

Lomboko salai paskyrėme dvi savaites iš savo kelionės rezervuaro. Tiesą sakant, planavome per tą laiką nukakti ir iki Komodo salos, kurioje gyvena patys didžiausi driežai pasaulyje - Komodo varanai. Tačiau vos atvykusios į Lomboką sužinojome, kad lietaus sezono metu (yač sausį-vasarį) jūra būna labai nerami ir praleisti laive tris paras (tiek trunka kelionė jūra nuo Lomboko iki Komodo salos) ne pats didžiausias malonumas, o dažnai ir nemažas pavojus. Ką gi, ne tai ne, rizikuoti šį kartą nepanorome. Kitą kartą.
Kadangi Senggigi miestelyje pratupėjome jau visą savaitę, nusprendėme išsinuomoti motorolerį ir vykti ieškoti nuotykių į salos šiaurę, į Senaru miestelį prie antro pagal dydį Indonezijos ugnikalnio. Nors vietiniai mus patikino, kad lietaus sezono metu į ugnikalnį kopti per daug pavojinga ir net gi draudžiama, nusprendėme bent jau pabūti netoliese ir aplankyti krioklius. Atvykusios į Senaru, apsistojome nakvynės namuose, o mus pasitikęs vaikinukas pasirodė esąs gidas, kuris turistus lydi į Rinjani ugnikalnį. Nustebome sužinojusios, kad į ugnikalnį kopti vis dėlto įmanoma, tik ne iki pačios viršūnės, bet iki kraterinio ežero panoramos, esančios beveik 3 kilometrų aukštyje.
Rinjani ugnikalnis - 3 726 m siekiantis ir antras pagal dydį aktyvus ugnikalnis Indonezijoje, Lomboko saloje.  Paskutinis išsiveržimas užfiksuotas maždaug prieš 4 metus, bet jis buvo visai nestiprus. Nusprendėme pasiryžti ir kopti.
Kelionę pradėjome 5 valandą ryto - papusryčiavome, išgerėme kavos ir su žibintuvėliais užsimiegojusios sekėme paskui savo gidą. Žinoma, kopti galima pasiryžti ir be gido, tačiau kelias visiškai nepažymėtas, tuo labiau, susiruošėme į dviejų dienų žygį su palapinėmis, naktį tik mums dviems su Hana turbūt būtų buvę kiek nejauku. Po kiek laiko prie mūsų prisijungė vietinis vyrukas - porteris, nešantis palapines, miegmaišius, maistą ir visus reikalingus daiktus. Nustebome pamačiusios, kad porteris į beveik trijų kilometrų kalną kops dėvėdamas paplūdymio šlepetes. O visus daiktus jis nešė dviejuose krepšiuose, prikabintuose prie lazdos galų, o tą lazdą vaikinukas, rodės, be jokio vargo nešė ant savo kupros. Neįtikėtina!
Užkopusios į beveik trijų kilometrų aukštį, turėjome pamatyti nuostabaus grožio (matėm paveikslėliuose) kraterinį ugnikalnio ežerą, ten pat pasistatėme savo palapines ir pasiruošėme nakčiai. Kai pasiekėme savo galutinį tašką, mus apsupo didžiulis debesėlis, kuris nepanoro pasitraukti nei saulėlydžio, nei saulėtekio metu. Todėl galėjome tik įsivaizduoti, kaip gražu čia turėtų būti ne lietaus sezono metu (;. Nors sėkmė gal ir nebuvo mūsų pusėje, bet svarbiausia kelionė, o ne jos tikslas, ar ne?
Kopimas į Rinjani ugnikalnį buvo ne tik didelis fizinis, bet ir psichologinis išbandymas. Vos pradėjus žygį, mūsų gidas lyg tarp kitko užsiminė, kad neretai merginos kelionės metu puola į ašaras. Nors nė viena iš mūsų iki tokios būsenos nepriėjome, bet trūko tikrai mažai. Nuovargį ir psichologinę įtampą, kad dabar jau niekur trauktis negalime, teks įveikti visą atkarpą, bandėme numalšinti dainomis, juokingomis istorijos, isterišku juoku ar tiesiog išsirėkimu tyliuose kalnuose. O kol ramiai žygiavome, galėjome apgalvoti daugelį dalykų ir su mintimis paskęsti neapsakomoje kalnų tyloje.
Kitos dienos pavakarę baigusios kelionę nusprendėme, kad tą pačią dieną turime grįžti atgal į Senggigi, nes Senaru miestelis kalnuose mums pasirodė per daug šalta vieta, o ir kalnuose naktį buvo ne pyragai. Todėl beveik visiškai be jėgų ir su nežmoniškai skaudančiomis kojomis (vos galėjome paeiti dar tris dienas po žygelio į ugnikalnį) sėdome ant motorolerio ir tris valandas šalia jūros vedančiu keliu dardėjome iki savo pamėgto miestelio.

Senggigi - Lomboko salos kurortas

Iš Lomboko uostamiesčio nusprendėme važiuoti tiesiai į vakarinės Lomboko dalies kurortą Senggigi. Neslėpsiu, tokį mūsų sprendimą nulėmė beveik visų čia keliaujančių kuprinėtojų biblija - Lonely planet kelionių vadovas. Kaip sakė mano knyga, čia mes atrasime pačius gražiausius paplūdymius ir dideles kokosmedžių plantacijas, karaokės barus ir pilnus paplūdymius surfintojų. Ką gi, skamba visai neblogai!
Nors Lombokas ir ne tokia turistinė vieta kaip Balis, tačiau salas vieną nuo kitos skiria vos dvi valandos motorine valtimi (mes, žinoma, rinkomės vietinių labiau pamėgtą pigų keltą, kuris keliasi 5 valandas). Todėl galėjome tikėtis turistų pamatyti ir čia, nors sezonas dabar ir ne pats geriausias. Taigi vos išlipusios iš autobusiuko buvome užpultos vietinių "prekeivių", kurie bet kokia kaina (dažniausiai labai didele kaina) norėjo mums ką nors parduoti. Su tokiais atvejais jau esu susidūrusi ne kartą, bet šis buvo toks įkyrus, kad norėjosi prapulti skradžiai žemėn. Įsivaizduokit - esat visai naujoj ir nepažįstamoj vietoj, jus užpuola besišypsantys ir labai įkyrūs vietiniai, vos ne už rankos griebia ir veda parodyti "pigų" hostelį, kitas vietinis jau ant kaklo kabina skaras ir kartoja "good price, OK", trečias atidarinėja savo papuošalų dėžutę ir siūlo "tikrus" perlus, netoliese pravažiuojantis banglentinkas laido įvairias tavo nuostabų grožį apibūdinančias frazes... Pirmos dvi dienos buvo tarsi košmaras - norėjosi užsidaryti kambaryje ir niekur neiti. O kas sako, kad dėmesio niekada nebūna per daug, niekada nebuvo tokioje šalyje, kur arba iš tavęs labai daug tikisi, arba apskritai baltaodžio žmogelio niekada nėra gyvenime matę.
Galiu papasakoti kelias juokingas istorijas apie vietinius vaikinukus, kurie yra patys didžiausi "drama queens", kokius kada nors esu mačiusi. Pirmą "kadrą" sutikau dar Balyje - gitara regio grupėje grojantis dredais pasipuošęs vaikinukas ir jo kolega grupėje mus su Hana pakalbino iš karto po koncerto. Kitą dieną jie abu jau prisistatė prie mūsų hostelio ir pasiūlė kartu praleisti dieną. Mes, žinoma, nieko neįtarėm ir nusprendėm draugiškai pasišnekučiuoti su vaikinukais. Tačiau jau po keliolikos minučių pastebėjom, kad jie jau "išsirinko" mus kaip savo merginas ir dredžius net paprašė "atverti jam savo širdį", vėliau klausė mano tėčio telefono numerio, kad galėtų paprašyti mano rankos. Aš nieko nesupratusi viską bandžiau nuleisti juokais, tačiau po kiek laiko pasakiau, kad mano širdis jau užimta. Pasijaučiau lyg padariusi kažką negero, nes vaikinukas jautėsi labai įsižeidęs ir nusiminęs, bet po 10 minučių vėl kartojo tas pačis frazes. Kas juokingiausia, kad jiems net neįdomi tavo asmenybė ar tavo istorija, svarbiausia - kad esi iš Europos. Ir kiek jau tokių užkibusių mergaičių mačiau, ajajai... Nors vaikinukai vietiniai čia tikrai simpatiški, tik niekaip man nepavyko su jais susišnekėti. Jau dabar žinau, kad jeigu jiems nusišypsai ir maloniai pabendrauji ilgiau kaip 5 minutes - jie visada iš tavęs tikisi kažko daugiau. Antra panaši istorija - su Lomboke gyvenančiu ir savo kavinę bei galeriją turinčiu menininku. Du vaikinukai iš galerijos mus su Hana taip pat jau išsirinko kaip savo "aukas", tik mes taip greitai to nepastebėjome. Pirmą vakarą praleidome tikrai smagiai - klausėmės jų grupės, apžiūrėjome galeriją, kalbėjomės įdomiomis temomis. Tik antrą vakarą prikibęs prie manęs menininkas pasirodė esantis tikras keistuolis, klausinėjantis pačių didžiausių nesąmonių. Na, Hanai pasisekė labiau, prie jos prikibęs vaikinukas bent jau nebuvo toks "frykas" kaip kiti, todėl ji galėjo su juo pabendrauti ir kitais vakarais, o aš į grupės susitikimus eiti jau atsisakiau :). Žodžiu, pasitaikė mūsų kelyje dar keli banglentininkai, kurie sukėlė baisiausias dramas, kai pasakėme, kad norime tik draugiškai pabendrauti ir nieko daugiau. Po tokio incidento atsisakiau ir savo surfinimo pamokos. Istorijos moralas toks - jeigu nori tik draugiškai pabendrauti su vietiniais vaikinukais, geriau net nebandyk, nes galiausiai paaiškės, kad tavo draugiškumą jie suprato visiškai neteisingai.


Na, bet ne viskas taip jau ir blogai tame Senggigi miestelyje buvo. Paplūdymiai iš tiesų pasakiško grožio, puikios vietos banglentininkams, pilnos gatvės kavinių, kuriose kiekvieną vakarą groja gyva muzika. Gal ir aš čia kiek perdedu, gal reikia į viską pažiūrėti kiek paprasčiau, juk šiaip ar taip vėliau iš to tik abi su Hana kartu pasijuoksime.

2014 m. vasario 9 d., sekmadienis

Mėnuo Balyje

Kecak - tradicinis baliniečių šokis. Uluwatu šventykla, Bali.
Mėnuo Balyje. Paslaptinga ir labai stiprią energiją skleidžianti sala, jos gyventojai ir gyvenimo būdas stebino mane kiekviename žingsnyje. Tiek daug visko nutiko per tas trisdešimt dienų, tiek daug stiprių emocijų ir adrenalino, išbandymų ir pamokančios patirties. Pirmieji bandymai iškęsti beprotišką Balio gatvių eismą, susidūrimas su induizmu ir keistais jo ritualais, neramūs sapnai ir stiprios audros nakties metu, paskutines jėgas atimantis darbas, beprotiškas ilgesnys ir kartais pyktis, geras nuovargis po rungtynių su Indijos vandenyno bangomis, dvejonės, džiaugsmas, nesusikalbėjimas ir nesupratimas, noras pasislėpti, vėl džiaugsmas, atradimai, beprotiška baimė ir juokas po jos, minčių ir kelių milijonas. Tiek daug skirtingų jausmų vienu metu turbūt seniai jau nesu payrusi. Kartais tai mane vesdavo iš proto, atrodė, kad tuoj sprogsiu, kad visko per daug, per stipru, per aštru, per daug netikra, kad būtų tiesa. Bet gal tik tuomet ir supranti, kad iš tiesų gyveni? Kai pasaulį jauti kiekviena savo kūno dalele. 
Keisti ir dvejopi jausmai lanko dabar, kai sėdžiu kelte ir keliuosi į kitą Indonezijos salą - Lombok.
Sunku palikti Balį, kuris lyg magnetas ar nepaaiškinama srovė įtraukia veik kiekvieną. Iš kitos pusės, esu pasiruošusi pamatyti kitą Indonezijos pusę - daug skurdesnes ir ne tokias išsivysčiusias salas, kuriose sutiksiu jau ne hindu dievukus, bet hidžbagus vilkinčias musulmones moteris. 
Kas yra islamiška šalis, jau patyriau Malaizijoje. Niekuomet nesmerkiau jokios religijos, bet turbūt nė vienos iš tiesų niekada nepripažinau ir nepriėmiau. Žinoma, daug kas mane stebino ir iki šiol stebina, tačiau turbūt reikia priimti šalį tokią, kokia ji yra. Ir visuomet stengtis parodyti jai pagarbą, bent šiek tiek prisitaikyti prie ten galiojančių taisyklių. Savo kelyje sutikau nemažai "vakariečų" (iki šiol nesuprantu, kas sukūrė tas ribas), kurie bando savo "teisingą" gyvenimą būdą įpiršti vietiniams ir nerodo jokios pagarbos svetimai kultūrai. Tačiau kas yra teisinga? Kas viso to mus išokė? Juk patys susikūrėme savo taisykles, baimes ir aprobojimus, kažkokiu stebuklingu būdu galime atskirti gėrį nuo blogio. Mes patys sutvėrėme savo dievus ir išgalvojome religijas. Tad kodėl tos susikurtos taisyklės negali būti skirtingos kitoje žemės pusėje? Jei pabandytumėme nors šiek tiek apie tai pagalvoti, pradėtume gerbti kitą nuomonę ir kitas taisykles. O jeigu ne, kam tuomet iš viso kelti koją iš namų ir bandyti atrasti tai, kam esi nepasiruošęs?